Birželio 6-osios rytą daugiau nei 40 Vilniaus inžinerijos licėjaus moksleivių, grupelė buvusių auklėtinių ir 10 mokytojų susiruošė į tradicinį dviejų dienų turistinį žygį prie Ūlos upės. Nuvykę traukiniu iki Zervynų žygeiviai miško takeliais patraukė į Mančiagirės stovyklavietę. Nužingsniavę 5 km, įsikūrę, pasistatę palapines ir užkandę iškylautojai ėmė ruoštis vakarui – nešti, pjauti, kapoti malkas, kad naktį nesušaltų ir pasigamintų šiltą vakarienę. Po nelengvo darbo dalis stovyklautojų patraukė prie Ūlos akies – almančio šaltinio, kuris 2000 metais buvo pripažintas hidrogeologiniu gamtos paminklu. Sakoma, kad šios versmės vanduo gydo, jaunina, skaistina. Atsigerti iš Ūlos šaltinio buvo verta, nors iš viso pirmyn ir atgal teko nupėdinti 8 km. Stovyklavietėje likę žygeiviai taip pat nenuobodžiavo – surengė futbolo turnyrą.
Pradėjus leistis saulei, įsibėgėjo vakarienės gaminimo darbai: vidury stovyklavietės jau liepsnojo ugnis, vaikai nuskuto bulves, o visai netrukus sulaukė ir gardžios karštos košės. Vakaras buvo vėsus, bet prie laužo laikas neprailgo, visus į būrį traukė šiluma. Jaukiai vakarodami žygeiviai sulaukė gana šaltos nakties, tačiau minusinė temperatūra neįbaugino nei mokinių, nei mokytojų. Po rytinės šalnos iškylautojai kėlėsi anksti, pusryčiavo, gėrė arbatą. Apie vidurdienį teko atsisveikinti su Mančiagire ir žygiuoti atgal į traukinių stotelę. Maloniai pavargę, pabuvoję gamtoje ir nusiteikę smagioms vasaros atostogoms visi laimingai parvyko į Vilnių, tikėdamiesi prie Ūlos upės grįžti ir kitais metais.
Mokytoja Alesia Paškevičienė
Nuotraukos – Andrejaus Isajevo