Spalio 14–15 dienomis lietuvių kalbos mokytojos Jolanta Juozapaitienė ir Alesia Paškevičienė buvo išvykusios į kelionę po senąsias LDK pilis, kurios dabar yra Baltarusijos teritorijoje. Pačią pirmą ekskursijos dieną pavyko aplankyti du istoriškai svarbius miestus – prie Nemuno iškilusį senąjį Gardiną ir kažkada prašmatnumu bei prabanga žavėjusius Ružanus. Bendrakeleiviai iš Vilniaus licėjaus papasakojo įdomių istorijų apie Senąją ir Naująją Gardino pilis, valdžiusius kunigaikščius ir didikus, Ružanų dvarą, Sapiegų dinastiją. Vakare ekskursantai pasiekė Nesvyžių, kuriame išlikusi rekonstruota Radviloms priklausiusi pilis.
Antrą kelionės dieną, anksti atsikėlę ir susipažinę su griežta baltarusiška tvarka, keliautojai pėstute patraukė į Nesvyžiaus pilį. Viduje – neapsakoma prabanga, spindesys, primenantis, kad šiuose rūmuose prieš kelis šimtmečius reziduodavo ir pats karalius. Vėliau ekskursijos dalyviai aplankė Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčią – tai pirmoji baroko stiliaus bažnyčia Šiaurės Rytų Europoje. Ji pastatyta XVI a. pabaigoje Lietuvos maršalkos Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio lėšomis. Radvila Našlaitėlis, žinomas kaip piligrimas, parašęs knygą „Kelionė į Jeruzalę“, šioje bažnyčioje buvo įsirengęs pomirtinę kriptą, kurioje valandų valandas gulėdavo ir medituodavo mirtį.
Žemiškojo gyvenimo laikinumas ir dangiškojo amžinumas, memento mori (lot. prisimink, kad mirsi) – pasaulėjauta, būdinga baroko žmogui. Tačiau keliautojai nepamiršo ir kito baroko posakio – carpe diem (lot. džiaukis diena), tad spalio 15-ąją aplankė dar nemažai Lietuvos istorijos didybę menančių objektų – pirmiausia Myriaus pilį, Lydą, o paskui legendinį Naugarduką ir senąją Krėvą. Naugarduke gimė poetas Adomas Mickevičius, jo poemos „Gražina“ veiksmas taip pat vyksta būtent Naugarduko pilyje, kuri stūkso ant aukšto kalno. Deja, šiandien išlikę tik bokštai ir griuvėsiai. Panašiai laiko tėkmė, karai ir kitos nelaimės suniokojo ir Krėvos pilį, kurioje buvo kalintas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir nužudytas jo tėvas Kęstutis… Gaila, bet kartu ir didinga matyti šiuos pastatus, įleidusius šaknis į senąją lietuvių žemę, kuri dabar priklauso kitai valstybei.
Kiekvienas, grįžęs iš šios kelionės, kurioje persipina istorija, literatūra ir kultūra, parsivežė dalelę senosios lietuvybės, kuria verta didžiuotis. Mokytojos labai džiaugiasi šia išvyka, apie ją pasakojo savo mokinimas ir rekomenduoja kitiems aplankyti senuosius LDK miestus, prisiliesti prie mūsų valstybės ištakų.
Lietuvių kalbos mokytoja Alesia Paškevičienė