Gegužės 9 dieną 1a klasė lankėsi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, dalyvavo edukacinėje programoje „Duonos kelias”. Gidė pasakojo vaikams apie ištisus metus trunkančią rugio kelionę – nuo žemės suarimo iki atsiradimo ant mūsų stalo. Vaikai sužinojo, kad „duona ne vėju ateina” – kiek daug ir kaip kantriai turėjo dirbti žmonės, kol gaudavo paragauti pačių keptos kasdienės duonos, kuri, pasak senolių, „gardesnė ir už svetimą pyragą”. Gavę tikrus senovinius rugių auginimui, apdirbimui skirtus padargus (sėtuvę, dalgę, pjautuvą, spragilą, vėtyklę, girnas, ližę ir kt.), vaikai bandė sėti, pjauti, rišti pėdus, kulti, vėtyti, malti, sijoti, minkyti tešlą, pašauti duonos kepaliukus į krosnį, galiausiai – ragauti iškeptą duoną. Be to, sužinojo, su kokia pagarba žemdirbys, pradėjęs arti, mokėjo atsiprašyti žemės už sudraskytą nugarą, nusilenkti žemei ir saulei, paaukoti duonos abišalę arba kepaliuką, kad rugiai gerai augtų, su meile minkyti tešlą duonai, triskart pabučiuoti duonos gabalėlį, jei nukrisdavo valgant ant žemės… Mamos, nenustebkit, jei norėdamos išmesti duoną išgirsit iš savo vaiko, kad „kas išmeta duoną, išmeta savo laimę”.
1a klasės mokinės Dorotėjos mama Giedrė Kisielienė